UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

SUKINIŲ PILIAKALNIS

Sukinių piliakalnis vietinių žmonių buvo vadinamas Pilaite. Pasakojama, kad kadaise ant jo stovėjusi kryžiuočių šventykla,o piliakalnyje, krištoliniame karste palaidotas kunigaikštis. Piliakalnis gynybinis, pagal radinius datuotinas II tūkst. po K. pirmaisiais amžiais.

Akmuo "Mokas” ketvirtas ar penktas Lietuvoje. Jo matmenys įspūdingi 7,6 x 6,6 x 2,5 m, o kiek dar po žeme? Yra daug padavimų ir legendų apie šį akmenį. Žmonės pasakoja, kad senovėje akmenys keliaudavę. Savo buvimo vietą pakeitęs ir Mokas. Anksčiau jis gulėjęs kitoje upės pusėje. Jis turėjęs pačią ir sūnų. Visi trys leidosi eiti. Reikėję bristi per upę. Mokas su sūnum gerai perbridę, o pati prigėrusi. Mokas su sūnum toliau nebėję, bet likę krante amžinai liūdėti. Pasakojama, kad po Moku esą paslėpti didžiuliai turtai. 

Vienas girnakalys norėjęs iš Moko pasidaryti girnas, tačiau kai pradėjęs skelti, ji apėmęs miegas ir jis užmigo. Jam prisisapnavęs Mokas taręs: “Tu manęs neskaldyk. Jeigu nepaklausysi apaksi.” Girnakalys metęs darbą. Nuo to laiko jo nieks nebeliečia, tik pasilikęs girnakalio padarytas plyšys.
Ant Moko senovėje žmonės darydavę dievams aukas. Nemokšoms sakydavo: “Eik pas Moką pasimokyt.”

DAUMANTIŠKIŲ DVARAS

Apie Daumantiškių dvarą žinoma labai mažai, nors senųjų šeimininkų palikuonys gyvena iki šiol. Dvaras minimas nuo 1654m. Žinoma, kad tuo metu ten gyvenęs dvarininkas Gružauskas vedė Daumantaitę ir dvaras nuo to laiko įgijo Daumantiškio pavadinimą. Yra išlikęs Gružauskų giminės herbas. 
Sovietiniais laikais dvaro savininkai buvo ištremti, pastate buvo įkurta biblioteka, dvaro archyvai dingo, o dvaro šeimininkės asmeninėje kolekcijoje teišliko keletas nuotraukų su ankstesniais dvaro vaizdais.

J. ŽVINIENĖS SODYBA “ŽIRNAJA”

Sodyba įsikūrusi prie vaizdingo Žirnajų ežero.Čia svečiams siūloma:

Gerų draugų ar bendraminčių būriui - 4 dviviečiai liukso ir 3 dviviečiai kambariai etnografinio stiliaus sodyboje;
Šeimai - 5 vietų, visus patogumus turintis namelis; 
Porai - iš rastų suręsta jauki trobelė prie pat ežero kranto;
Visiems - erdvi 50 vietų konferencijų salė, kurios langai vos sutalpina atsiveriančias ežero tolumas, kaimiška pirtis su beržinėmis vantomis, lauko teniso ir krepšinio aikštelės, šaudykla. Taip pat galėsite pažaisti biliardą, pašaudyti iš lanko, paminti vandens dviračius, paplaukioti po ežerą valtimis ar pažvejoti.
Vaikai irgi nenuobodžiaus - jų laukia tik jiems skirta žaidimų aikštelė bei mini-zoologijos sodo gyventojai.

VAITKUŠKIO DVARAS

Vaitkuškio dvaras formavosi nuo XVI iki XVIII a. Nuo 1764 m. Vaitkuškio dvaras ir jo apylinkės susijusios su garsios didikų Kosakovskių giminės vienos iš atšakų istorija - dv-arą įsigijo Mykolas Kosakovskis.
Kada pastatyti dvaro rūmai žinių nėra, dvarą įsigijus M.Kosakovskiui ten jau buvo mūriniai rūmai, kiti pastatai. M. Kosakovskis, šalia mūrinių rūmų pastatė didelę medinę galeriją ir pokylių salę. Tačiau XIX a. šių pastatų jau nebuvo. 1831 m. dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas sukilimą malšinusių caro kareivių. Tuo metu rūmai jau priklausė Stanislovui Feliksui Kosakovskiui (1795-1872), imperatoriaus rūmų ceremonmeisteriui, M.Kosakovskio anūkui. 
1857-1862 m. S.F.Kosakovskio iniciatyva rūmai buvo perstatyti suteikiant jiems tuo metu madingą neogotikinę išvaizdą. S.F.Kosakovskis - puikiai išsilavinęs ir įvairiais gabumais apdovanotas žmogus, kolekcionierius, dailės ir egiptologijos mėgėjas į Vaitkuškio dvaro rūmus perkėlė daug jo sukauptų rinkinių, rūmuose atsirado dailės galerija, kurioje buvo surinkta daug italų, lenkų dailininkams, paties S.F. Kosakovskio teptukui priklausiusių paveikslų, senovinių ginklų, indų, Senovės Egipto meno kolekcijų, apie 12 000 tomų biblioteka. S.F. Kosakovskio sūnus Stanislovas Kazimieras garsėjo kaip heraldikos ir ge-nealogijos specialistas, vienas pirmųjų Lietuvoje fotografų. 1905 m. jam mirus, Vaitkuškį paveldėjo jauniausias sūnus Jonas Eustachijus, kuris valdė dvarą tik formaliai.
Prasidėjus I pasauliniam karui, vertingiausi Vaitkuškio dvaro rinkiniai buvo išvežti į Rusiją ir ten dingo pokarinės suirutės metu. Per karą dvaras buvo smarkiai niokojamas. 1926 m. rūmuose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. dvare buvo įkurdinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, neprižiūrimi rūmai nyko, kol liko tik perstatytas bokštas ir buv. arklidžių fragmanetai.

PABAISKO BAŽNYČIA

Pabaisko bažnyčios, o vėliau ir gyvenvietės atsiradimą lėmė Pabaisko mūšis, vykęs tarp pretendentų į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostą Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio. Žygimantas Kęstutaitis laimėjęs mūšį davė įžadą pastatyti mūšio vietoje bažnyčią ir skirti jos išlaikymui žemių. Tai ir buvo padaryta 1436 m. Nuo mūšio lauko ši vietovė gavo Pabaisko pavadinimą (lenk. Pobojowisko - mūšio laukas).
1544 m. karalius Žygimantas Augustas pastatė naują, taip pat medinę bažnyčią. Ta proga buvo nustatytos parapijos ribos (tarp Šventosios, Siesarties, Kertušos ir Širvintų upių).Vėliau šioje teritorijoje kūrėsi kitos parapijos (Lyduokių - 1623 m., Gelvonų - 1686 m.), o Pabaisko bažnyčia buvo dekanato centru, 1666 m. jam priklausė 16parapijų. XVII a. antroje pusėje Pabaiske buvo pastatyta trečia medinė bažnyčia, tačiau XIX a. pradžioje ji sudegė. Tada kunigo J. Levasier ir kun. D.Venckevičiaus rūpesčiu 1819 - 1836 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Kadangi nėra žinomas koks nors stambesnis bažnyčios fundatorius, galima teigti, kad bažnyčia buvo statoma iš bažnytinio dvaro pajamų ir parapijiečių aukų. Bažnyčios išlaikymui priskirtas dvaras 1844 m. buvo carinės valdžios nusavintas ir išskirstytas prijungiant prie kitų valstybinių dvarų. Greičiausiai tai reakcija į 1831 m. sukilimą. Bažnyčios sienos, varpinė, šventoriaus tvora ir vartai sumūryti iš lauko akmenų. Bažnyčios šventoriuje stovi to paties stiliaus mūrinė varpine su įrėžta 1842 m. data. Tikriausiai, tai jos pastatymo data. Varpinės pastatas labai originalus, nepanašus į kitas varpines Lietuvoje.
1781 m. Pabaisko parapijai priklausė 6242 tikintieji. Šiuo metu Pabaisko parapija priklauso Ukmergės dekanatui, Kauno vyskupijai.
Vertingi Pabaisko bažnyčios paminkliniai kūriniai: vargonai (vieni vertingiausių vėlyvojo baroko mažųjų vargonų Lietuvoje), aliejumi tapyti paveikslai: “šv. Jurgis” (XVIII a.antra pusė), “Marija Sopulingoji” (XVIII a. antra pusė), “šv. Juozapas” (XIX a.), nežinomo vyskupo portretas (XIX a.), monstrancija (XVIII a. barokinė).

ŽUVINTĖS ŠALTINIS

Žuvintės šaltinis 1985 m. paskelbtas respublikinės reikšmės hidrologiniu gamtos paminklu. 1 m. skersmens šaltinis įdomus tuo, kad yra “bedugnis” - po 30 cm vandens sluoksniu susidariusi vandens ir smėlio dispersija kurios gylis daugiau kaip 6 m. Vanduo malonaus skonio. Visa Žuvintė upelio teritorija yra kraštovaizdžio draustinis. Natūralioje Sukinių pievoje, esančioje prie pat Žuvintės šaltinio, ties upės išsišakojimu, gyvena saugomų rūšių drugeliai - stepiniai perlinukai bei juodieji apolonai, auga saugomi augalai - šalmuotosios gegužraibės bei raudonosios gegūnės.

PABAISKO MŪŠIS

Pabaisko mūšis įvyko 1435 m. rugsėjo 1 d. tarp pretendentų į LDK Didžiojo kunigaikščio sostą Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos kariuomenių. LDK Didžiojo kunigaikščio Algirdo ir antrosios jo žmonos Julijonos sūnus, Jogailos (Lenkijos karaliaus) brolis Švitrigaila gimė apie 1370 m. Vytautui tapus Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Švitrigaila iš karto pradėjo su juo kovoti dėl sosto. 1420 m. Švitrigaila susitaikė su Vytautu ir tapo jo rėmėju. Žygimantas Kęstutaitis - LDK Didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus gimė apie 1365 m. Mirus Kęstučiui, už priešiškumą Jogailai du metus kalėjo. 1384 m. Žygimantas Kęstutaitis pabėgo pas kryžiuočius, kur tuo metu buvo Vytautas ir 1389 - 1398 m. buvo kryžiuočių įkaitu.

1430 m. spalio 27 d.mirus LDK Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pagal 1392 m. Astravo ir kitas sutartis LDK sostas turėjo atitekti Lenkijos karaliui Jogailai. Tai reiškė, kad LDK nebeturėtų atskiro valdovo ir būtų prijungta prie Lenkijos. Lietuvos bajorija, nenorėdama prisijungimo, nutarė išrinkti naują Didijį kunigaikštį. Tinkamiausias kandidatas buvo Švitrigaila: jis rėmė Vytauto politiką, jį palaikė LDK rusų žemės. Tapęs LDK Didžiuoju kunigaikščiu, Švitrigaila pradėjo karą su Jogaila dėl Podolės žemių, užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordinais dėl bendros kovos prieš Lenkiją. Tačiau karinės kovos Švitrigailai nesisekė ir su Lenkija buvo sudarytos dviejų metų paliaubos. 1432 m. įtakojant Lenkijos kaštelionui Laurynui Zarembai, prieš Švitrigailą buvo surengtas sąmokslas. Sąmokslininkai skelbė, kad Švitrigaila grubus karštakošis, prastas politikas, platina Lietuvoje stačiatikybę, įtakingoms pareigoms skiria daugiausia didikus iš slavų žemių. 1432 m. rugpjūčio 31 d. naktį sąmokslininkai užpuolė Švitrigailą Ašmenoje, bet jam pavyko pabėgti. Po šio perversmo LDK Didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Žygimantas Kęstutaitis. Jis vėl atnaujino uniją su Lenkija (1432 m. spalio 15 d.), pažadėjo po mirties palikti LDK sostą Jogailai ar jo palikuonims. LDK skilo į dvi stovyklas. Savo šalininkų turėjo ir Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis, abu jie laikė save Didžiaisiais kunigaikščiais. Kilo vidaus karas. Kelis metus abi kovojančios pusės įvairiais politiniais manevrais, pažadais ir nuolaidomis ieškojo ir telkė sąjungininkus, vyko kariniai susidūrimai, buvo siaubiamos ir niokojamos Lietuvos žemės. Šių kovų kulminacija tapo Pabaisko mūšis.
Švitrigailos kariuomenė, kurią sudarė jo šalininkai iš LDK slavų žemių, čekai, siliziečiai (8000 karių, vadas Žygimantas Kaributaitis) 1435 m. rugpjūčio viduryje susijungė su Livonijos ordino kariuomene ir siaubdama kraštą, žygiavo Vilniaus link. Rugpjūčio pabaigoje kariuomenė pasiekė Ukmergės apylinkes. Tuo metu Žygimanto Kęstutaičio kariuomenę sudarė apie 5000 Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų (vadas Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas) ir 4500 lenkų (vadas Jokūbas Kobilinskis). Kariuomenė buvo telkiama Trakuose. Rugpjūčio pabaigoje ji išžygiavo Ukmergės link. Priešininkai susitiko 1435 m. rugpjūčio 29 d. prie Žirnajų ežero. Mūšis prasidėjo rusėjo 1d.
Dėl patvinusios Žirnajos upės (nes tomis dienomis lijo) Švitrigailos kariuomenė užėmė prastas pozicijas, susiskaldė ir Žygimanto Kęstutaičio kariai, pastebėję priešininkų susiskaldymą, sugebėjo suduoti priešui lemiamą smūgį. 
Švitrigailos - Livonijos kariuomenė buvo sumušta. Mūšyje žuvo arba pateko į nelaisvę beveik visi Livonijos ordino kariai su savo vadais. Švitrigaila su 30 karių pabėgo į Polocką.
Šis mūšis neužbaigė vidaus kovų - Švitrigaila bandė rinkti naujas jėgas Polocke, tačiau persilaužimas kovose jau buvo įvykęs. 1437 m. rugsėjo 4 d. Švitrigaila pasirašė pasidavimo Lenkijai dokumentą, prisiekė Lenkijos karaliui ištikimybę ir pažadėjo po mirties palikti jam viską ką turi.
Pabaisko mūšyje suduotas smarkus smūgis Livonijos ordinui.

BUVUSI SOVIETŲ RAKETINĖ BAZĖ KOPŪSTĖLIUOSE

Antžeminių vidutinio nuotolio branduolinių raketų bazė Kopūstėliuose buvo pabaigta statyti ir komplektuoti 1960 m. Bazės angaruose buvo saugomos 8 vidutinio nuotolio raketos 8K63 (po 4 raketas angare).Raketų skrydžio nuotolis iki 3000 km. Jos buvo nutaikytos į įvairius objektus Vakarų Europoje. Raketų paruošimas trukdavo 3 val.15 min. Šios raketos paleidimui paruoštos buvo 1968m.SSRS karinės invazijos į Čekoslovakiją metu. 1972m. Šioms raketoms įvairiose rajono vietose buvo įrengtos atsarginės paleidimo aikštelės, užmaskuotos kolūkių gamybiniais pastatais.

Po 1987 m. JAV ir SSRS sutarties, dėl vidutinio ir trumpo nuotolio raketų pasirašymo, raketos iš Kopūstėlių bazės buvo išgabentos. Čia įsikūrė motošaulių divizijos pulkas. Pasitraukus Rusijos kariuomenei iš Lietuvos 1992 m. Bazė perduota Ukmergės savivaldybei, vėliau privatizuota. 

8 km į vakarus, netoli Veprių, buvo antra panašios struktūros ir plano raketinė bazė. Su Kopūstėlių baze jos sudarė vieną kompleksą - pirmosios ir antrosios paleidimo salvės.

ŠALTUPIO (ŠALTUPĖS) AKMUO

Šaltupio akmuo 1964 m.paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. 1985 m.priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų. Jo matmenys -3,8 x 2,5 x 1,3 m. Jis stūkso netoli “Moko” akmens Šaltupio miške.