UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

Švenčiausios Trejybės parapijos bažnyčia

Deltuvos miestelis garsus savo architektūros paminklais. Žymiausias iš jų – medinė liaudiško klasicizmo stiliaus Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1752 m. Bažnyčia 1872 m. buvo rekonstruota ir įgavo dabartinę išvaizdą. Šventoriuje stovi įdomių proporcijų medinė varpinė bei 1930 m. statytas dviaukštis stogastulpis, įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Deltuvos bažnyčioje yra daug paminklinių dailės kūrinių: ant bažnyčios bokšto esantis kryžius, trys altoriai, molbertinės tapybos paveikslas „Marija“, XIX a. skulptūra „Nukryžiuotasis“, XIX a. vėlyvojo baroko stiliaus monstrancija, relikvijorius, dalmatika, trys arnotai, vienas iš jų yra XVIII a. pabaigos, jo vertę lemia Slucko juosta.

Kryžius 1944-1945 m. žuvusiems partizanams atminti

2001 metais prie bažnyčios pastatytas kryžius 1944–1955 m. žuvusiems partizanams atminti (autorius P. Kaziūnas).

Deltuvos evangelikų-reformatų bažnyčios liekanos

Miestelyje yra dar vienas įdomus architektūros objektas – tai vienos pirmųjų Lietuvoje evangelikų–reformatų bažnyčios liekanos. Deltuvos evangelikų–reformatų (kalvinistų) bažnyčios statybos data nėra žinoma. Manoma, kad ši bažnyčia įsteigta prieš 1570 m. ir veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. bažnyčia buvo nuniokota bolševikų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bažnyčioje buvo įsikūrę vokiečių kareiviai. 1944 m. bažnyčios bokštas vokiečių buvo susprogdintas. Pastatas smarkiai nukentėjo, vėliau be priežiūros sunyko. Šiuo metu išlikę tik sienos ir bokšto fragmentai.

Deltuvos senoji klebonija- pastatyta XIX a. pab. - XX a. pr.

Miestelyje yra išlikęs senas pastatas, susijęs su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. Tai XIX a. pab.–XX a. pr.  statyta senoji klebonija. 1919 m. pradžioje Deltuva buvo užimta bolševikų kariuomenės, prieš kurią  kovoję lietuvių pėstininkai ir raiteliai atsigabeno pirmąsias Lietuvos kariuomenės patrankas. Pirmasis šūvis 1919 m. kovo 28 d. iš patrankos, stovėjusios Milašiūnų kaimo laukuose, buvo paleistas į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų kariuomenės štabas. Sviedinys nesprogo, tačiau paliko išmuštą pėdsaką pastato sienoje ir sujungė miestelio vardą su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 2013 m. ant senosios klebonijos pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis 1919 metais. 

Obeliskas 1812m. Deltuvos mūšiui atminti.

Prie dabartinio Žalgirių kaimo ir Deltuvos kapinių yra istorinė įvykių vieta, įtraukta į kultūros vertybių registrą. 1998 m. Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių mūšiui atminti buvo pastatytas Prancūzijos ir Rusijos vėliavų spalvomis išmargintas obeliskas (projekto autorius G. Karvelis). Įrašas akmenyje primena „Šiame lauke 1812-06-28 susirėmė prancūzų ir rusų kariuomenių korpusai“. 2013 m. obeliskas atnaujintas.

Šioje vietoje, Deltuvoje, 1812 m. birželio 16 (28) d. vyko mūšis tarp Rusijos 1-ojo pėstininkų korpuso ariergardo, vadovaujamo generolo J. P. Kulnevo, ir Prancūzijos 2-ojo pėstininkų korpuso, vadovaujamo maršalo N. Š. Udino. Tai buvo vienos pirmųjų 1812 m. karo kautynių Lietuvos žemėje. Žuvę kariai palaidoti mūšio lauke.

2013 m. buvo atnaujintas memorialinis obeliskas 1812 metų Deltuvos (Vilkmergės) mūšiui atminti, stovintis prieš pat įvažiavimą į Deltuvą. Jo atidengimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Rusijos federacijos ambasados Lietuvoje Konsulinio skyriaus vedėjas Aleksandras Mamajevas ir karo, karinių oro ir jūrų pajėgų atašė pulkininkas Sergejus Sazonovas, Lietuvos Respublikos seimo narys Kazys Grybauskas, laikinai einantis Lietuvos kariuomenės Generolo Romualdo Giedraičio Artilerijos bataliono štabo viršininko pareigas, kapitonas Raimondas Kalinauskas, VšĮ „Karo paveldo institutas“ projektų vadovas Jurijus Trakšelis, savivaldybės vadovai.

Koplytstulpis Šv. Jurgiui

Miestelio centre yra 1997 m. pastatytas koplytstulpis Šv. Jurgiui (skulptoriai Stasys ir Rimantas Zinkevičiai).

Ritinio formos dubenuotas aukuro akmuo

Akmuo atkastas Deltuvos apylinkėse, melioruojant laukus. Akmuo priskirtas plokščiadugniams dubenuotiems akmenims. Panašu, kad dubenyje rinkdavosi lietaus vanduo ir jam, bei šalia deginamai ugniai būdavo priskiriamos sakralinės savybės. Mokslininkai spėja, kad šie akmenys yra senosios Perkūno garbinimo tradicijos, paveiktos krikščioniškųjų tradicijų, tąsa. Pagal šių akmenų paplitimą galima spėti, kad dubenuotieji akmenys atstovauja savitai kuršių šventviečių tradicijai. Tai, kad jų pasitaiko Rytų Lietuvoje, sietina su tuo, kad šiose Lietuvos valstybės vietose (taigi ir Deltuvos apylinkėse) kūrėsi pabėgėliai kuršiai.